Pasitaiko, kad žmogui padedi iš visos širdies, o jis tiesiog nusisuka. Žmonės nenori matyti mūsų gerų poelgių ir jeigu nuoširdžiai nori kam nors padėti, tai gali gauti net ir spjūvį į veidą. Tokiais atvejais mes savęs klausiame: "Kuo gi aš nusikaltau? Ką aš ne taip padariau?"
KODĖL TAIP VYKSTA?
Vieną kartą į seno išminčiaus duris pasibeldė jauna nepažįstamoji, kuri ašarodama jam papasakojo savo istoriją.
Aš nežinau, kaip man toliau gyventi, - virpančiu balsu kalbėjo ji, - visą gyvenimą aš elgiausi su žmonėmis taip, kaip aš norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi. Buvau jiems atvira ir atverdavau jiems savo sielą... Pagal galimybes visiems stengiausi daryti gera, nelaukdama už tai nieko. Padėjau, kiek tik galėjau. Tikrai visa tai dariau nesitikėdama atlygio, bet man atsilygina tik blogiu ir pajuoka. Man skaudu ir aš paprasčiausiai pavargau... Maldauju, pasakykite kaip man elgtis?
Išminčius kantriai klausė ir tada patarė merginai:
- Nusirenk ir praeik visiškai nuoga miesto gatvėmis.
- Atleiskite, bet aš nenusiritau iki tokio lygio... Jūs, turbūt, išprotėjote arba juokaujate? Jeigu aš taip padaryčiau, tai nežinau, ko sulaukčiau iš praeivių... Žiūrėk dar kas nors ir garbę atims, ir iškeiks...Išminčius staiga atsistojo, atidarė duris ir ant stalo pastatė veidrodį.
- Tu gėdijiesi į gatvę išeiti nuoga, bet tau visai ne gėda eito po pasaulį su apnuoginta ir atverta siela. Tu į ją įsileidi visus, kas tik netingi. Sielos - tai veidrodžiai, būtent todėl kituose žmonėse mes matome savo atspindį. Jų sielos pilnos blogio ir ydų - būtent tokį baisų paveikslą jie ir mato, kai žvelgia į tavo tyrą sielą. Jiems neužtenka jėgų ir stiprybės, kad pripažintų, jog tu geresnė už juos, jie negali keistis. Keistis gali tik labai drąsūs.
- Einam su manimi, aš tau kai ką parodysiu... Štai mano sodas. Jau daug metų aš laistau šias neregėto grožio gėles ir rūpinuosi jomis. Prisipažinsiu, aš nė karto nemačiau, kaip prasiskleidžia šių žiedų pumpurai. Viskas, ką aš matau - tai nuostabūs pražydę žiedai, kurie vilioja savo grožiu ir maloniu aromatu.
Vaikeli, mokykis iš gamtos. Pažiūrėk į šias nuostabias gėles ir daryk taip, kaip jos. Atverk savo širdį žmonėms atsargiai, kad niekas to nepastebėtų. Atverk sielą geriems žmonėms. Pasitrauk nuo tų, kurie skina tavo žiedlapius, meta po kojomis ir trypia. Jie tiesiog nepasiekė tavo lygio ir tu jiems niekuo nepadėsi. Tavyje jie matys tik bjaurų savo atvaizdą.
„Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“ (Biblija, Naujasis testamentas, Mt 7, 6).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą