Anksčiau ar vėliau žmogus susiduria su tuo, ko negalima paneigti. Su tuo, kas išjudina visą koordinačių sistemą. Su tuo, kas sugriauna puikiausius ir gražiausius gyvenimo planus. Tai - susidūrimas su mirtimi ir su liga. Mūsų protas visaip priešinasi pokalbiui apie mirtį, pradeda šaukti: "Tik ne apie tai!"
Protas šaukia, nes tai - ne jo lygis, nes mintys apie mirtį griauna proto platformą. Protas mąsto: "Na kaip gi taip? Mums gi visa tai - nepatinka, mums mirtis nepatinka, mums senatvė nepatinka, mums ligos nepatinka".
Proto lygyje gyventi yra baisu, nes didžioji gyvenimo dalis mums nepatinka. Atlyginimas mums nepatinka, oras mums nepatinka, temperatūra bibliotekoje mums nepatinka, viskas mums nepatinka, viskas yra ne taip! O kam gi patinka ligos ir senatvė?
Proto lygyje gyventi yra sunku, o čia dar kalbėti apie mirtį? Kam gi ji patinka?
Mirtis tam ir ateina, kad kad sukrėstų visą sistemą. Ji ištinka pažįstamus, giminaičius, draugus, kaimynus ir sunaikina visa tai, ką jie darė visą savo gyvenimą, visą jų gyvenimo prasmę. Jie darė tai, kas malonu, tai, ko norėjosi, bet visa tai sunyksta.
Mirtis gali ateiti skyrybų pavidalu, atleidimo iš darbo pavidalu, pinigų praradimo pavidalu. Visa tai - laikini mirties variantai, kai tam tikra sistema sunaikinama, tai yra miršta. Miršta šeima, miršta darbas, miršta sveikata, prarandami pinigai, miršta klestėjimas.
Vienaip ar kitaip žmogus susiduria su tuo, kad viskas šiame gyvenime turi pradžią bei pabaigą ir jau laikas pažadinti išmintį. Tai yra išminties žadintuvas: "Kelkis, kelkis, taip gyventi negalima, negalima!"
Taigi ateina laikas galvoti apie tai, kodėl aš dedu tokias dideles pastangas, jeigu vis tiek tai sunyks, dings ir neliks nė pėdsakų?
Kai žmogaus gyvenime nutinka problema, jis ieško dvasinės filosofijos. Žmogus pradeda klausytis, stebėti. Jis jaučia, kad jo gyvenime yra kažkoks sąmokslas prieš jį patį. Ir taip, tas sąmokslas yra jo vidinis sąmokslas prieš save.
Taigi visi mūsų materialūs planai pasirodo esantys ne daugiau, kaip smėlio pilys ant jūros kranto. Pirma rimtesnė banga nuplauna jas nepalikdama netgi pėdsakų.
Šiame pasaulyje nėra nieko patikimo ir žmogus pradeda jausti, kaip žemė slysta iš po jo kojų. Štai čia pradeda byrėti proto platforma.
Panašus jausmas žmogų apima žemės drebėjimo metu, sugriauna tikėjimą patvarumu, leidžia suprasti, kad visa tai yra niekis.
Iki 5 balų - dar nieko, o virš 5 - tai jau viskas, mirtis, nieko nereikia, tai gali nutikti per vieną sekundę. Prarandamas tikėjimas patvarumu, sugriūva žemės rutulio patvarumas. Todėl mirtis - tai apgaulės suvokimo ženklas. Kažkas šiame pasaulyje yra ne taip švaru. Opa ir viskas staiga sustojo.
Norisi gyventi 100 metų, o vidutinė gyvenimo trukmė yra 50 metų. Mąstydami apie tai suprantame, kad mums įprastas gyvenimas - greičiausiai yra apgaulė.
Kad žmogus suvoktų šio pasaulio netikrumą, žmonija yra pastovioje pavojaus būsenoje. Žmonija patiria netektis, nelaimes tam, kad prabustų žmonijos išmintis.
Tik suvokimas, kad viskas yra laikina, gali pažadinti sąmonę išeiti iš komos, kurioje ji miega milijonus gyvenimų iš eilės.
Dažnai girdime kaip skelbiama pasaulio pabaiga. Ne taip ji skelbiama. Tokios pasaulio pabaigos, kaip ji suprantama dabar - nebus niekada. Pasaulio pabaiga bus, bet ne tokia, apie kokią mes girdime. Pasaulio pabaiga bus kiekvienam žmogui asmeniškai. Tam tikru laiku kiekvieną ištiks pasaulio pabaiga. Taigi nereikia snausti, reikia pradėti mąstyti, pažadinti savo sąmonę.
Kam aš gyvenu, jeigu viskas baigsis? Jeigu viskas baigsis 55-tais metais, tai kiek man liko? Taip prabunda sąmonė. Taip žmogus gali pradėti ieškoti dvasinės tiesos, savo dvasinio kelio.
Protas šaukia, nes tai - ne jo lygis, nes mintys apie mirtį griauna proto platformą. Protas mąsto: "Na kaip gi taip? Mums gi visa tai - nepatinka, mums mirtis nepatinka, mums senatvė nepatinka, mums ligos nepatinka".
Proto lygyje gyventi yra baisu, nes didžioji gyvenimo dalis mums nepatinka. Atlyginimas mums nepatinka, oras mums nepatinka, temperatūra bibliotekoje mums nepatinka, viskas mums nepatinka, viskas yra ne taip! O kam gi patinka ligos ir senatvė?
Proto lygyje gyventi yra sunku, o čia dar kalbėti apie mirtį? Kam gi ji patinka?
Mirtis tam ir ateina, kad kad sukrėstų visą sistemą. Ji ištinka pažįstamus, giminaičius, draugus, kaimynus ir sunaikina visa tai, ką jie darė visą savo gyvenimą, visą jų gyvenimo prasmę. Jie darė tai, kas malonu, tai, ko norėjosi, bet visa tai sunyksta.
Mirtis gali ateiti skyrybų pavidalu, atleidimo iš darbo pavidalu, pinigų praradimo pavidalu. Visa tai - laikini mirties variantai, kai tam tikra sistema sunaikinama, tai yra miršta. Miršta šeima, miršta darbas, miršta sveikata, prarandami pinigai, miršta klestėjimas.
Vienaip ar kitaip žmogus susiduria su tuo, kad viskas šiame gyvenime turi pradžią bei pabaigą ir jau laikas pažadinti išmintį. Tai yra išminties žadintuvas: "Kelkis, kelkis, taip gyventi negalima, negalima!"
Taigi ateina laikas galvoti apie tai, kodėl aš dedu tokias dideles pastangas, jeigu vis tiek tai sunyks, dings ir neliks nė pėdsakų?
Kai žmogaus gyvenime nutinka problema, jis ieško dvasinės filosofijos. Žmogus pradeda klausytis, stebėti. Jis jaučia, kad jo gyvenime yra kažkoks sąmokslas prieš jį patį. Ir taip, tas sąmokslas yra jo vidinis sąmokslas prieš save.
Taigi visi mūsų materialūs planai pasirodo esantys ne daugiau, kaip smėlio pilys ant jūros kranto. Pirma rimtesnė banga nuplauna jas nepalikdama netgi pėdsakų.
Šiame pasaulyje nėra nieko patikimo ir žmogus pradeda jausti, kaip žemė slysta iš po jo kojų. Štai čia pradeda byrėti proto platforma.
Panašus jausmas žmogų apima žemės drebėjimo metu, sugriauna tikėjimą patvarumu, leidžia suprasti, kad visa tai yra niekis.
Iki 5 balų - dar nieko, o virš 5 - tai jau viskas, mirtis, nieko nereikia, tai gali nutikti per vieną sekundę. Prarandamas tikėjimas patvarumu, sugriūva žemės rutulio patvarumas. Todėl mirtis - tai apgaulės suvokimo ženklas. Kažkas šiame pasaulyje yra ne taip švaru. Opa ir viskas staiga sustojo.
Norisi gyventi 100 metų, o vidutinė gyvenimo trukmė yra 50 metų. Mąstydami apie tai suprantame, kad mums įprastas gyvenimas - greičiausiai yra apgaulė.
Kad žmogus suvoktų šio pasaulio netikrumą, žmonija yra pastovioje pavojaus būsenoje. Žmonija patiria netektis, nelaimes tam, kad prabustų žmonijos išmintis.
Tik suvokimas, kad viskas yra laikina, gali pažadinti sąmonę išeiti iš komos, kurioje ji miega milijonus gyvenimų iš eilės.
Dažnai girdime kaip skelbiama pasaulio pabaiga. Ne taip ji skelbiama. Tokios pasaulio pabaigos, kaip ji suprantama dabar - nebus niekada. Pasaulio pabaiga bus, bet ne tokia, apie kokią mes girdime. Pasaulio pabaiga bus kiekvienam žmogui asmeniškai. Tam tikru laiku kiekvieną ištiks pasaulio pabaiga. Taigi nereikia snausti, reikia pradėti mąstyti, pažadinti savo sąmonę.
Kam aš gyvenu, jeigu viskas baigsis? Jeigu viskas baigsis 55-tais metais, tai kiek man liko? Taip prabunda sąmonė. Taip žmogus gali pradėti ieškoti dvasinės tiesos, savo dvasinio kelio.
Informacijos šaltinis: audioveda.ru, pixabay.com nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą