IŠANKSTINIO SIELVARTO FENOMENAS

Išankstinio sielvarto fenomenas - tai įprotis atsisakyti ir verkti iš anksto. Yra toks psichologinės apsaugos nuo skausmo būdas - atsisakyti to, kas tau brangu ir svarbu, "palaidoti" žmogų, idėją, svajonę, santykius. Kodėl? "Todėl, kad išsiverkti, "išsiliūdėti", kad jau "atskaudėtų" ir praeitų. Kam tempti, jeigu viskas jau eina link to?"

Išankstinis sielvartas - tai inscenizuota tragedija be sielvarto pagrindo. Dar niekas nenumirė, neišėjo, santykiai nenutrūko, idėja dar turi daug galimybių išgyventi, o svajonė dar nenuplasnojo, bet žmogus jau atsisakė: "Viskas, gana! Metas atsisveikinti!".

Sielvartui gali būti realios priežastys - artimasis rimtai serga, nustatyta diagnozė, dienos suskaičiuotos - giminaičiai pradeda "ruoštis paskutiniąjai", nors žmogus dar gyvas. Bet būna ir taip, kad toks blogas variantas - tik vienas iš kitų variantų, bet žmogus apsistoja būtent ties juo. Kodėl? "Geriau dabar pats save įskaudinsiu, negu paskui mane įskaudins kas nors kitas. Iš savo širdies išlupsiu savo dainą. Atsisakysiu idėjos, palaidosiu svajonę. Sielvartausiu dėl viso to ir tokiu būdu apsaugosiu savo svajonę nuo "patyčių" ir nusivylimo skausmo."

Nužudyti tai, kas dar gyva ir gali gyventi, atsisakyti kovos, santykių, palaidoti ir verkti - štai koks "metodas" apsisaugoti nuo sunkių "galimo" praradimo išgyvenimų.

Tokiu momentu praeitų praradimų patirtis aptemdo akis taip, kad žmogus neskiria, ar jis prarado dabar, ar tai buvo tada. Kur realybė ir kur fantazija apie tai. Praeities balsai skamba galvoje, kartas nuo karto kartodami, kad jau buvo, jau buvo taip, kad labai skaudėjo! Todėl, jeigu yra nors menkiausia praradimo grėsmė - atsisakyk! Atsisakyk dabar! Toliau tik labiau skaudės!

"Na, nelabai jau aš to ir norėjau" - pasakys kažkas akimirksniu nuvertindamas visa tai, kas ką tik buvo labai svarbu ir brangu. "Nereikia man viso to. Ir be šito žmonės gyvena, ir aš išgyvensiu". Ir tokiu būdu dedame sielvartui veto: kvaila verkti dėl to, ko tau nereikia. Kiti pasakys: "Man tai buvo labai reikalinga ir svarbu, aš to labai norėjau, bet tai arba dideli pikti žmonės tai iš manęs atėmė". Kas atėmė? Ar tikrai taip?

Dažniausiai niekas neatima. Greičiausiai net nesiruošė atimti. Bet žmogus iš anksto atsisakė bet kokios kovos, ginti savo interesus, pokalbio apie tai, kas "man svarbu, labai svarbu ir aš bandysiu šimtą penkiasdešimt kartų".

Nuo skausmo ir netekčių jūsų niekas neapdraudė. Ir šiaip gyvenimas yra nenusėjamas dalykas. Bet jeigu jūs manote, kad atsisakymas to, kas jums svarbu, tai jūsų asmeninis apsidraudimas nuo galimų netekčių, tai atsipalaiduokite: kaip bonusą pasiimate sielvarto daugiau, negu jo būtų esant realiems praradimams.

Geriau kaupkite pergalių patirtį. Kaip jums tokia idėja? Ar jūs bijote, kad jums gaunasi? Kad santykiai susitvarkys, idėja pasiseks, svajonė išsipildys, o projektas realizuosis? Juk iš anksto atsisakyti ir atsisveikinti - tai ne tiek save apsaugoti nuo praradimo skausmo (jį vis tiek teks išgyventi), kiek nuo galimybės, kad kažkas visgi gausis: žmogus išgyvens, santykiai išliks, svajonė realizuosis, o projektas veiks.

Kas jus taip gąsdina, kad nusprendžiate geriau atsisakyti? A? Pagalvokite apie tai! Parašykite komentaruose, ką dabar apie tai galvojate?

Informacijos šaltiniai: psifactor.info, pixabay.com nuotr.