„Dabar jau intensyviai tiriama epifizė, nors dažniausiai tik chemiškai. Viskas, kas šiai dienai yra ištirta – tai tik mažas lašelis ant vandens paviršiaus. Žmonės dar net nežino, kad tas vanduo – vandenynas, nekalbant apie tai, kad trūksta netgi duomenų apie paties vandenyno savybes. Ateities medicina, žinoma, jeigu tokia ateitis ateis, atskleis epifizės paslaptį. Pakanka išmokti nuskaityti informaciją iš jos hologramų. Bet jeigu žmogiškasis mokslas suspės iki to nusigauti, tai pasaulis apsivers.“ A. Novih knyga “Akmuo ir paukštis”.
Epifizė (kankorėžinė liauka arba „trečioji akis“) yra viena iš pačių paslaptingiausių žmogaus smegenų dalių. Apie kankorėžinę liauką ir jos svarbą dvasiniame žmogaus vystymesi, žmonės žinojo nuo senų laikų, apie ką liudija daugelis archeologinių meno ir architektūros paminklų, senovės filosofų darbų.
Pavyzdžiui, 2000 metų prieš mūsų erą senovės Indijoje mokslas apie epifizę klestėjo. Senovės Kinijoje ir Tibete po dvasinių asmenų sudeginimo po jų mirties, mokiniai ieškodavo gintarinio akmenėlio – ringse (epifizės smėlio, kuris iki šių dienų lieka paslaptimi šiuolaikiniams mokslininkams). Pagal akmenėlio dydį sprendė apie mokytojo dvasingumo laipsnį. Taip pat pagal epifizės išorinį panašumą, simboliškai ją vaizduodavo kaip pušies kankorėžį. Jos atvaizdas ir forma sutinkamas tarp senovės ir šiuolaikinių meno paminklų. Žinios apie epifizę ir kitas senovės smegenų struktūras buvo ir Senovės Egipte. Senovės Egipto artefaktai nenustoja stebinti savo informuotumu perduodant dvasines žinias apie žmogų ir pasaulį. Geras pavyzdys yra labai dažnai naudojamas simbolis „Horo akis“ arba „Ra akis“. Kyla klausimas, kokias žinias tokiu būdu senovės egiptiečiai bandė perduoti ateities kartoms? „Ra akies“ paveiksliukas visiškai sutampa su žmogaus smegenų struktūra:
Horo akis susideda iš šešių komponentų, kas atitinka šešis žmogaus jutimo organus, iš kurių einančius signalus iššifruoja gumburas (thalamus, iš graikų kalbos „thalamos“ – „miegamasis kambarys“) – Akies vyzdis, taip pat gumbure (thalamus) vyksta subtiliųjų energijų virsmas fizinėmis bangomis.
Horo akis susideda iš šešių komponentų, kas atitinka šešis žmogaus jutimo organus, iš kurių einančius signalus iššifruoja gumburas (thalamus, iš graikų kalbos „thalamos“ – „miegamasis kambarys“) – Akies vyzdis, taip pat gumbure (thalamus) vyksta subtiliųjų energijų virsmas fizinėmis bangomis.
Kaip žinome, senovės Egipto dievą Ra vaizduodavo kaip saulės diską, kuris yra asociatyvus sielos simbolis. Bet apie kankorėžinės liaukos aktyvavimą šviesos pagalba žinojo ir kitos tautos. Egzistavo specialūs ritualai, stimuliuojantys epifizę saulės spinduliais. Nuo senų laikų tokios praktikos buvo atliekamos dvasiniam tobulinimuisi, savo sielos pažinimui, vidinio dvasinio žmogaus potencialo atvėrimui. Darbo su savimi eigoje žmoguje galėjo atsiverti taip vadinamos supergalios. Vienok, pirmiausiai, supergalios – tai tik vienas iš galimų asmenybės, kuri nuoširdžiai siekia savo vidinio pasaulio pažinimo, vystymosi etapų. Antra, tik pakitusio žmogaus vidinio dažnio klestėjimo ir gerumo linkme, tai yra vidinio virsmo dėka, įvyksta tikrasis epifizės aktyvavimas ir atsiskleidžia jos funkcijos.
Viena iš Ra akies detalių atitinka pailgąsias smegenis, kuriose yra nervas klajoklis (nervus vagus) – pagrindinis parasimpatinės sistemos nervas, kurio šakos dalyvauja saulės rezginio susidaryme (o čia pagal padavimus yra žmogaus dvasia).
SENOVINIS DARBO SU EPIFIZE METODAS
Reikia pastebėti, kad visgi nuo senų senovės efektyviausiais epifizės stimuliacijos ir darbo su ja metodais buvo dvasinės praktikos ir meditacijos. Pavyzdžiui, senovinė dvasinė praktika „Lotoso žiedas“, kuri buvo žinoma ir Senovės Egipte. Šios praktikos metodo schema yra bet kurio dvasinio kelio rezultatas.
Pagumburyje (hypothalamus) yra du senoviniai centrai – agatodemonas ir kakodemonas, kurie veikdami kartu su epifize sudaro trikampį. Dvasinių praktikų „Lotoso žiedas“ metu aktyviai stimuliuojamas teigiamų minčių centras, kuris pagal graikų – egiptiečių tradicijas vadinamas agatodemon (vertimas iš graikų kalbos: agato – geras, demon – dvasia, dievybė).
Pastovi šio centro stimuliacija užgožia neigiamų emocijų centro (kakodemono) darbą, tai yra vyksta žmogaus pojūčių dažnio pokyčiai, teigiami vidiniai pasikeitimai. Tai iššaukia tam tikrų vidinių energijų, kurios aktyviai stimuliuoja epifizę, prabudimą.
Tokiu būdu žmoguje natūraliu keliu atsiveria regėjimas arba „Trečioji akis“, pradeda prabusti begalinės dvasios jėgos. Senovės Egipte pilnas arba dalinis neigiamų minčių (kakodemono centro) stabdymas lyginamas su Pirmojo sargo praėjimu (Vartų, Gyvatės, kitais žodžiais - pagumburio (hypothalamus)) dvasiniame žmogaus kelyje ir tolesnis vystymasis vykdavo tik stebint. Senovės Egipte šis ženklas, susijęs su epifizės atvėrimu, vadinamas Dievo Horo Akimi (rytuose – Visareginčia Rytų akimi, o pats seniausias jo pavadinimas – Faetono Deivės akis).
Žiūrint į papuošalą, pasidaro aišku kodėl tolesnį žmogaus pasirinkimą reikia stebėti. Juk ant Horo akies yra Allat Ra ženklas. Tai parodo jėgos, kurią savyje atveria žmogus, kokybę.
GERUMAS IR MEILĖ - NATŪRALŪS EPIFIZĖS AKTYVATORIAI
Epifizė yra savotiškas kontrolės organas, organizmo šeimininkas, kuris savo realias galimybes atskleidžia tik dominuojant teigiamoms mintims ir jausmams, atsiradusiems iš Meilės. Tokius būdu, epifizė – tai savotiškas Sargas, kuris kas sekundę fiksuoja žmogaus pasirinkimą, saugo šiuos duomenis taip vadinamose hologramose (tame skaičiuje ir praėjusių reinkarnacijų) ir stiprina tai, kas žmoguje dominuoja. Tokiu būdu neigiamos emocijos ir abejonės blokuoja epifizės darbą.
Mūsų laikais daugelio gydytojų neurofiziologų darbai (pavyzdžiui, N. P. Bechterovos, N. I. Kobozevo, I. M. Sečenovo, E. Gelgorno, Dž. Lufborou ir kitų) patvirtina, kad dominuojant negiamoms emocijoms žmoguje aktyvizuojasi taip vadinamo savęs nubaudimo centro darbas (tai tas pats kakodemonas), kuris yra pagumburyje (hypothalamus). Ilgalaikės to centro stimuliacijos pasekmės yra įvairūs ardantys ir griaunantys procesai ir organizmo sutrikimai. Kai žmogus mąsto teigiamai, atitinkamai stimuliuojamas sau atleidimo centras (agatodemonas), taip pat esantis pagumburyje (hypothalamus), ko pasekoje teigiamai veikia organizmo darbą.
Žinomas rusų gydytojas V. V. Karavaev tegia, kad minėti pagumburio (hypothalamus) centrai „įsijungia“ pagal epifizės komandą. Karavaev tvirtina, kad žmogaus evoliucija yra jo moralinis apsivalymas, geranoriškumas, meilė, aukštų kolektyvizmo principų įgyvendinimas. Visa tai, jo nuomone, mobilizuoja organizmo apsaugines jėgas. Bėgant metams, mokslininko teiginys pradeda pasitvirtinti. Dabar mokslininkai jau žino, kad kankorėžinės liaukos veikla tiesiogiai priklauso nuo žmogaus minčių kokybės. Daugelis šias žinias sėkmingai naudoja praktikoje ir padeda pacientams, tuo pačiu patvirtindami, kad išorė yra vidaus atspindys. Taip gydytojas Randži Singh naudoja epifizės aktyvizacijos metodą religinių mantrų intonavimo pagalba. Tokiu būdu įvyksta paprastas žmogaus dėmesio persijungimas, kaip ir dvasinių praktikų metu.
Senovės Egipte žinomo Imphotepo laikais, įvyko bendrų žmonijos vertybių suklestėjimas tarp gyventojų dėl to, kad ypatingas dėmesys buvo skiriamas moraliniam jaunų kartų auklėjimui. Nuo ankstyvos jaunystės senovės egiptiečiai gaudavo žinias apie daugiabriaunę žmogaus natūrą, apie gyvenimo tikslą, apie savo dvasinio potencialo atskleidimo instrumentus, o svarbiausia, gaudavo jų pritaikymo praktikų patirtį. Toks auklėjimas leisdavo sąmoningai pasirinkti klestėjimo vystymąsi. Apie tai liudija egiptietiška „Neigimo išpažintis“, susidedanti iš keturiasdešimt dviejų pozicijų, apimančių visas žmogaus gyvenimo sferas. Kartu pirminę reikšmę turėjo dvasinių – moralinių asmenybės orientyrų įdiegimas nuo mažens. Tokiu būdu, žmogus nuo vaikystės mokėsi gyventi, vadovaudamasis Sąžinės ir Gerumo dėsniais, mokėsi kontroliuoti norus, koncentruoti savo dėmesį, vystytis klestėjimo kryptimi. Visa tai leido sparčiai vystytis asmenybėms, atskleisti sielos jėgas! Teigiamų daugelio žmonių siekių pasekoje atsirado kultūrinis atgimimas ir visuomenės klestėjimas.
Tokiu būdu, visuomenės vystymosi rezultatas priklauso nuo kasdieninio kiekvieno žmogaus pasirinkimo, nuo vidinio darbo su savimi. Kuo daugiau pasaulyje žmonių, savyje auginančių teigiamas mintis ir jausmus, tikrojo Žmogaus pavyzdžių, tuo daugiau šie pokyčiai projektuosis pasaulyje. Kiekvieno žmogaus unikalumas slypi jo pasirinkimo laisvėje, kuri nepriklauso nuo išorinių sąlygų ir aplinkybių. Kai žmogus pasirenka gėrį, jis randa susitaikymą su aplinkiniais, todėl, kad į pasaulį žvelgia iš Meilės pozicijos. Būtent tada jame ir prabunda tikroji gyvenimo Išmintis, prabunda siela.
Informacijos šaltiniai: allatravesti.com, galaxysss.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą