METODIKA
Biblijos rinkinys pakankamai sudėtingas ir nevienalytis pagal ją sudarančių knygų tematiką, pagal turinio dėstymo kalbą ir stilių. Pagal dėstytojo iš Bostono protestantų seminarijos, pastoriaus I. T. Sazerlendo paskaičiavimus, šventajame rašte yra apie 10 000 klaidų ir vidinių prieštaravimų [14]. Dėl to mes Senojo Testamento knygas tyrinėsime ne iš religinių, o grynai mokslinių pozicijų, teigiant, kad parašytos jos skirtingų autorių, skirtingu metu ir, kad vėlesnieji perrašinėtojai galimai papildė ir atliko pakeitimus, kurie jų požiūriu buvo “teisingesni”. Taigi toliau mes teigsime, kad dirbame su iškraipyta medžiaga, todėl mūsų tyrimas bus grindžiamas šiais principais:
1) Padarė tas, kam buvo naudinga;
2) Gausūs netiesioginiai įrodymai patikimesni negu tiesioginiai parodymai. Netiesioginius požymius kur kas sunkiau padirbti.
3) Tekstą būtina nagrinėti pagal atskirus semantinius fragmentus, tyrinėjamus nepriklausomai.
4) Jeigu šventajame rašte kas nors bando kažką labai intensyviai įrodyti, tai šis tvirtinimas greičiausiai tiesiog naudingas melas.
Autorius suvokia, kad naudojant netiesioginius įrodymus yra galimybė padaryti neteisingas išvadas. Tokios galimybės sumažinimui analizė bus atliekama su kiek tik įmanoma didesniu požymių kiekiu. Dažnai vienu ir tuo pačiu klausimu tokie požymiai palaipsniui atsiranda nuo ankstyvųjų knygų iki vėlesniųjų. Tokiais atvejais mes atskirai žymėsime kokios nors anksčiau iškeltos hipotezės įrodymus, pagrįstus naujais duomenimis. Beveik visi faktai, naudojami straipsnyje, buvo atrasti kitų tyrėjų.
Darbo naujumas yra jų priešpastatyme, peržiūrėjime kitoje šviesoje ir sudėliojime į vieną paveikslą.
1. BERESHITH KNYGA (PRADŽIOS KNYGA)
Knygos sudėtis:
1) Legenda apie pasaulio sukūrimą (1-4 skyriai);
2) Pasakojimai apie tvaną ir teisųjį Nojų (5-7 skyriai);
3) “Žmogaus genealogijos knyga” (10-11 skyriai);
4) Abraomo ir jo sūnaus Izaoko, anūko Jokūbo ir teisiojo Juozapo gyvenimas (10-50 skyriai).
Bereshith knyga labai įvairi pagal aprašomų įvykių žanrus ir mastelius. Ji prasideda kosmogoniniu mitu apie viso pasaulio sukūrimą, vėliau pateikiamas vietinis mitas apie Adomo ir Ievos apsigyvenimą tarpupyje (Mesopotamija). Tada seka pasakojimai apie pasaulinį tvaną, “Žmogaus genealogijos knygoje” vardijamos viduržemio jūros ir artimųjų rytų tautos, pasakojimai apie Nojaus šeimą ir jo palikuonis. Tokio reikšmingo mastelio svyravimo pagrindu (visa visata, Žemės planeta, tarpupio sritis (Mesopotamija), viena šeima) galima iškelti hipotezę, kad Bereshith knyga yra ankstesnių nepriklausomų kūrinių rinkinys, vėliau apjungtas į vieną knygą.
1. 1. UGARITO DIEVAI IR SENOJO TESTAMENTO DIEVAS
Pagal Bibliją viskas prasidėjo nuo dievo Elohimo (Elohim) arba Jahvės (Yahweh) pasaulio sukūrimo. Dievas pasaulį sukūrė dviem prieštaringais būdais, kurie Pradžios knygoje pateikti vienas po kito. Pagal pirmąjį variantą Elohimas sukūrė dangų ir žemę, jo dvasia dvelkė virš vandenų. Po to per 7 dienas Elohimas sukūrė viską, kas egzistuoja pasaulyje: augalus, gyvūnus ir žmogų.
Pagal antrąjį iš pradžių Jahvė sukūrė žmogų ir tik po to visus gyvūnus, kaip pagalbą ir naudą žmogui [2]. Po dviejų legendų apie pasaulio sukūrimą, Pradžios knygos tekstai ir eina dvejomis linijomis. Vienoje veikia dievas Elohimas, o kitoje - Jahvė. Priimta pirmąją liniją laikyti “Elohistine”, o antrąją “Jahvistine”[3]. Matyt anksčiau tai buvo 2 nepriklausomi pasakojimai, eigoje apjungti į vieną ir Jahvė anksčiau nebuvo identiškas Elohimui. Vardas “Elohimas”, kaip nekeista, yra daugiskaita nuo “El” - dievas. Judėjai žodį “Elohimas” laiko ypatinga bibline vienaskaitos forma, taip kaip jis visur derinamas su vienaskaitos veiksmažodžiais [1]. Vienok pirmiausiai iš to paties Senojo Testamento aišku, kad po Mozės žydų religija beveik 1000 metų buvo politeistinė, o antra, štai ką Elohimas sako apie Adomą rojuje: “Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinančių gera ir bloga”. Tolesnės nuorodos į tai, kad iš pradžių “Elohimas” visgi buvo daugiskaita, pateikiamos kai kuriose psalmėse. Skaitome pažodžiui: “Didysis Jahvė, išaukštintas prieš visus Elohimus…” (Ps 94); “Didysis Jahvė ir didžiai pagirtinas baisesnis už visus Elohimus…” (Ps 95).
- Jį taip pat įsivaizdavo, kaip žilabarzdį senolį, jojantį ant debesies ir galingo jaučio pavidalu.
- Antruoju vardu Jahvė buvo Elohimas. Kaip sudėtinė šio dievo vardo dalis “Il” įėjo į daugelio žydiškų vardų sudėtį: Dani-Il, Samu-Il, Il-ja ir kiti, o taip pat ir visų archangelų vardus [3].
- Jahvė turėjo daugelį epitetų, kurie prieklausė Elui: “Visų tvarinių kūrėjas” (Pr 1), “jojantis ant debesies” (Ps 68), “Dievų dievas Jahvė” (Ps 49).
- Jahvės žmonos vardas taip pat buvo Ašera! (Gal tai ta pati, tik antroje santuokoje?)
- Psalmės daug kartų pabrėžia Jahvės aukštesnę už kitus dievus padėtį.
- Kaip ir Elą, Jahvę įsivaizdavo kaip galingą jautį. Tokią išvadą galima padaryti remiantis Karalių antrojoje knygoje ir Metraščių (kronikų) antrojoje knygoje esančiomis užuominomis. Iš Biblijos mes žinome, kad judėjų karalius Jeroboamas Betelyje ir Dane pastatė jaučio statulas. Vėliau, matyt, šis įvaizdis buvo nelaikomas kaip Jahvės garbinimas ir tapo uždraustu.
- Apie Jahvės garbinimo ritualą su iškilminga procesija pasakojama Samuelio antrojoje knygoje: “Dovydas šoko iš visų jėgų Jahvės akivaizdoje; Dovydas buvo apsijuosęs lininiu efodu” (ritualiniu drabužiu) (2Sam 6:14). Toliau knyga pasakoja, kad jau tais laikais šio ritualo reikšmė nebuvo aiški netgi Sauliaus dukteriai [3]. Tai yra šitas ritualas buvo labai senas.
- Biblija taip pat teigia, kad senovėje žydai garbino Daganą ir Baalą, vadindami juos Dagonu ir Baalu (Baal pažodžiui reiškia “šeimininkas”). Su vieno dievo religijos nustatymu pas Jahvę atsirado bruožų, panašių į Baalo bruožus.
- Jahvė, pavyzdžiui, atlieka pagrindinį Baalu žygdarbį “Tą dieną Jahvė savo kietu, galingu ir aštriu kalaviju nubaus Leviataną, tą pirmykštį slibiną, Leviataną, tą suktą slibiną. Jis sunaikins slibiną jūroje.” (Iz 27:1). Psalmyne viena iš psalmių užsimena, kad Leviatanas galėjo būti ir pas ugaritiečius, ir pas žydus. Joje yra žodžiai: “…Jahvė, sėdintis ant tvano drakono”.
- Toje pačioje Izajo knygoje paminėtas ir mūšis su Raavu. Biblijistas I. Š. Šifmanas [3] rašo, kad Senajame Testamente yra daug kitų panašių bruožų su Ugarito epu, jo literatūra ir papročiais.
Pavyzdžiui, mite apie Baalu ir mirties dievo Mutu kovą deivė Anatu nugalėjo Mutu sekančiu būdu: “Ji pagriebė Elo sūnų Mutu, kardu jį perkirto, persijojo per sietą, ugnimi nudegino jį, malūnu sumalė jį, lauke pasėjo jį. Jo likučius - taip! - lesa paukščiai…” [3]. Labai panašiai Išėjimo knygoje aprašoma, kaip Mozė sunaikino aukso veršį: “Paėmęs jų padarytą veršį, įmetė į ugnį. Sutrynęs į dulkes, išbėrė į vandenį ir pagirdė juo izraelitus” (Iš 32:20). Vėliau, pakartotinio įstatymo knygoje, Mozė sako: “Tada, paėmęs jūsų nuodėmės darbą tą veršį, sudeginau jį ugnyje, sutrupinau į šipulius ir, sutrynęs į smulkiausias dulkes, išbarsčiau dulkes į upelį, tekantį nuo kalno” (Įst 9:21). Iš smulkesnių detalių galima pažymėti, pavyzdžiui, tai, kad ugaritų šventyklose tarp indų buvo ir iš bronzos išlieta “jūra”, skirta ritualiniams karalių apiplovimams. Tokia pat “jūra” buvo aprašyta Karalių pirmojoje knygoje (1Kar 7:23-26), kaip karaliaus Saliamono pastatytoje Jahvės šventovėje esantis indas [3]: “Tada buvo nuliedinta jūra. Ji buvo apskrita, dešimt uolekčių nuo vieno briaunos krašto iki kito ir penkių uolekčių aukščio. Trisdešimt uolekčių virvė buvo jos mastas aplink briauną. Žemiau briaunos jūrą aplinkui supo moliūgų atvaizdai, kiekvienas dešimt uolekčių dydžio. Moliūgų atvaizdų buvo dvi eilės, nulietų tuo pačiu metu, kai buvo liejama jūra. Ji stovėjo ant dvylikos jaučių: trys buvo atgręžti į šiaurę, trys į vakarus, trys į pietus ir trys į rytus. Jūra buvo pastatyta ant jų. Jaučių užpakaliai buvo nugręžti į vidaus pusę. Jūros sienelės storis buvo delno platumo, o briauna padaryta kaip briauna taurės, tarsi lelijos žiedas. Jos talpa buvo du tūkstančiai batų.” Remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, galima daryti išvadą, kad žydai buvo puikiai susipažinę su ugaritų religija ir su jos bruožų asimiliacija. Labiausiai tikėtina, kad toks reiškinys galėtų atsirasti, jeigu į žydų sąjungą įėjo ugaritiečių palikuonys. Ateiviai galėjo su savimi atsinešti savo religiją, kuri palaipsniui ištirpo judaizme. Taip pat galima konstatuoti, kad šioje religijoje įvyko dievų Jahvės, Elo ir Baalu įvaizdžių susiliejimas, viename asmenyje apjungęs dieviškojo prado atributus.
1. 2. LEGENDA APIE TVANĄ
XIX amžiuje Britų muziejaus darbuotojas archeologas Džordžas Smitas vienoje iš molio lentelių, atvežtų iš Babilono, rado pasakojimo apie tvaną pradžią, labai panašią į biblinę. Jis išvyko į Babiloną ir, savo laimei, tikrai rado ten antrąją lentelės pusę. Šioje lentelėje, Nr. 11, datuojamoje XXVII amžiumi iki Kristaus, buvo mitas, įeinantis į epą apie Gilgamešą, labai panašus į Senojo testamento pasakojimą. Pagrindinis mito veikėjas - žmogus vardu Ut-Napištim jame pasakojo Gilgamešui apie pasaulinį tvaną ir apie savo išsigelbėjimą, kuris įvyko su dievų pagalba. Trumpam atsitraukiame ir pastebime, kad ne tik Šumerai, bet ir daugelis kitų senovės kultūrų išsaugojo savo pasakojimų apie tvaną variantus. Jie yra ir pas graikus, actekus, inkus, japonus, netgi Polineziečius. Panašu, kad šitas kataklizmas vyko visoje Žemėje. Geologiniai Tarpupio (Mesopotamija) tyrimai parodė, kad viršutiniai dirvos sluoksniai ten palaidoti po storu dumblo sluoksiu, kas galėjo nutikti tik ilgą periodą stovint vandeniui [4]. Iš visų tvano aprašymų, šumerų variantas mums įdomus todėl, kad detaliai pakartoja biblinį ir neabejotinai yra jo pirmtakas, nes parašytas maždaug 2000 metų anksčiau. Kaip ir Biblijoje, šumerų pasakojime, tvanas tęsėsi 7 dienas, Ut-Napištim išsigelbėjo arkoje. Jis taip pat tris kartus išleido paukščius, kad sužinotų ar nenuslūgo vanduo. Šumerų arka taip pat atvyko prie Urartu šalies kalnų (Biblijoje “Urarat”, graikiškajame jo vertime - “Araratas”. Graikai labai mėgo stipriai iškraipyti užsienietiškus žodžius).
Baigiantis tvanui deivė Ištar pakėlė į dangų savo karolių lanką ir tai buvo ženklas, kad tvanas daugiau nepasikartos. Analogiškai Biblijoje Jahvė sako: “…niekada daugiau nebebus tvano žemei nuniokoti… savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas Sandoros tarp manęs ir žemės (Pr 9:11-13). Esminis skirtumas tarp tekstų tik vienas: epe apie Gilgamešą Ut-Napištimas ima su savimi “visokios gyvybės sėklas” - visų žemdirbystės augalų sėklas, o Biblijoje Nojus į arką ima visus, žemėje gyvenančius gyvūnus. Pirmasis veiksmas tikrai realus, o antrasis - nelabai.
1. 3. LEGENDA APIE ROJŲ
Pačios sąvokos Rojus (ir Pragaras) žydų religijoje nėra ir tai yra Krikščionių religijos išradimas. Biblijoje tokio žodžio nėra [3]. Ten eina kalba apie pakankamai žemiškąjį sodą: “Jahvė užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs… Upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji skiriasi į keturias upes. Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai vingiuojančioji per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso… Antrosios upės vardas yra Gihonas. Tai vingiuojančioji per visą Kušo kraštą. Trečiosios upės vardas yra Tigras. Tai tekančioji į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas” (Pr 2:8-14). Tyrėjai vieningai pripažįsta, kad aprašytoji vietovė yra Mesopotamijos (Tarpupio) sritis. Tarp kitko, pavadinimas “Edenas” ivrite neturi prasmės. Panašus pagal skambesį žodis “Edem” reiškia “malonus” [3]. Pas šumerus, gyvenusius Tarpupyje (Mesopotamija) tūkstantmečiais anksčiau žydų, epe apie dievą Enki egzistavo pakankamai panašus mitas apie rojaus sodą žemėje [5]. Šumerų sodas vadinosi Tilmun ir buvo įsikūręs piečiau nuo Mesopotamijos (Tarpupio) Bahreino salose Persijos įlankoje, kur amžina palaima ir niekas neseno. Ten “…ant minkštų letenų nesėlino žiaurus liūtas. Laukinis šuo nežinojo kaip sugauti ožiuką…” [5]. Tilmun salose gyveno švaros deivė Ninsikila. Nuo Enki ji pagimdė keletą dukterų, bet vėliau už Enki jos vaikų - augalų suėdimą ir už neištikimybę, užsiundė jį aštuoniomis ligomis. Vėliau ji pasigailėjo vyro ir atėjo jo gydyti. Tarp kitko, Enki skaudėjo šonkaulį ir Ninsikila pagimdė dukrą Ninti, kurios vardas reiškia “padaryta iš šonkaulio”. Ninti išgydė dievą. Idomu, kad kita Ninti vardo reikšmė - “suteikianti gyvybę” [4]. Pasakojimai apie Enki rodo, kad gėrio ir blogio pažinimas žmogų prilygina dievams ir suteikia jam nemirtingumą.
Vėliau Enki ir Ninsikila paliko Tilmuno sodą ir jame apsigyveno kažkoks pamaldus senolis. Gyvatės, susijusios su amžinojo gyvenimo augalu, įvaizdis sutinkamas šumerų epe apie Gilgamešą, kuriame vienas iš dievų, nenorėdamas, kad Gilgamešas gautų nemirtingumą, pasivertė gyvate ir, išniręs iš vandens, išplėšė iš Gilgamešo jo įgytą gyvybės augalą [5]. Priešpastatant šiuos epinius pasakojimus galima įžvelgti panašumų su bibliniais pasakojimais apie Edeną seriją. Adomas gyveno maloniame sode su Ieva “teikiančia gyvybę” ir “padaryta iš jo šonkaulio”. Jis buvo nubaustas už pažinimo medžio vaisiaus suvalgymą. Šis augalas buvo susijęs su amžinuoju gyvenimu: “Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais neištiestų rankos, nepasiimtų bei nuo gyvybės medžio nevalgytų ir negyventų amžinai!“ (Pr 3:22). Istorijos pabaigoje Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš Edeno, dievas prie vartų pastatė archangelą - sodo sargą. Biblinių ir šumerų mitų panašumas yra neabejotinas. Matyt žydų protėviai stengėsi savo šventosiose knygose išsaugoti senesnes istorijas ir mitus, atkeliavusius iki jų pačių. Vėliau šis senovinis epas buvo literatūriškai - ideologiškai apdorotas.
1. 4. ŠEŠTADIENIAI
Šumerų kultūros įtaka judaizmo formavimui neapsiribojo tik mitologijos bendrumu. Dėl nežinomų astrologinių duomenų įtakos šumerai laikė kiekvieną pavasario ir rudens mėnesių 7, 14, 21 ir 28 dienas ypatingai netinkamomis lauko darbams ir šiomis dienomis ilsėjosi. Šitą paprotį vėliau iš šumerų perėmė babiloniečiai (šias dienas pavadinę “Šabatu”), o iš babiloniečių - judėjai, kurie pradėjo švęsti visus mėnulio ciklus [3].1. 5. ŽMOGAUS GENEALOGIJOS KNYGA IR ABRAOMO ŠEIMOS GYVENIMAS
Tolesniam dėstymui mums reikia glaustai nubrėžti biblinę žmonijos kilmės seką. Pradžioje dievas Jahvė (Elohimas) sukūrė Adomą (ivr. “žmogus”, o iš jo šonkaulio Ievą. Ieva (”gyvenimas”) pagimdė du sūnus: Kainą (”kalvį”) ir Abelį (”piemenį”). Kainas užmušė Abelį ir Ieva pagimdė dar vieną sūnų Setą, kuris buvo vietoj Abelio. Nuo Seto prasidėjo giminė, kurioje gimė teisusis Nojus. Nuo Kaino prasidėjo kita giminė, kuri išplito į rytus nuo Mesopotamijos (Tarpupio). Kažkuriuo momentu Jahvė atsiuntė į žemę tvaną, besitęsiantį 7 dienas (graikiškajame Biblijos vertime - 150 dienų). Po tvano išgyveno tik Nojus su šeima.
Iš Nojaus sūnų Semo, Chamo ir Jafeto kilo visos Viduržemio, Palestinos, Egipto, Mesopotamijos (Tarpupio) ir Arabijos tautos. Judėjų žodinė tradicija yra pridėti “ir visos kitos pasaulio tautos”. Žydų tauta pagal legendą kilo iš Semo. Semo giminėje po keleto kartų gimė teisusis Abraomas, kaip ir Nojus - labai gerbiamas judėjų. Abraomas išėjo iš Ūro miesto, įsikūrusio Eufrato žiotyse, ir išilgai šios upės ėjo iki šiaurės Palestinos. Po to nusileido į pietus išilgai Jordano, o iš ten nukeliavo į Egiptą.
Abraomui gimė sūnūs Izmaelis ir Izaokas. Izmaelį savo protėviu laiko arabų tautos, o Izaoką - žydai. Izaokui gimė sūnūs Jokūbas ir Ezavas. Jokūbas kartą kovėsi naktį su Jahve, jo nepažindamas. Ryte dievas suteikė Jokūbui naują vardą Izraelis (”nugalėti dievą”) [2]. Mylimas Izraelio sūnus Juozapas, dėl brolių pavydo, buvo parduotas į Egipto vergiją. Vienok Juozapas Egipte greitai pakilo faraono dvare ir greitai pradėjo valdyti šalį. Gyvenimo pabaigoje jis paliko Egiptą ir su savo giminaičiais grįžo atgal į Palestiną [1].
Štai trumpai ir visa mums žinoma istorija apie žydų protėvius iki Mozės atėjimo. Būtina pastebėti, kad Pradžios knygos parašymo momentas mažiausiai 4 - 5 amžiais yra vėlesnis negu paskutinis joje aprašytas įvykis - Juozapo kelionės. Tai tvirtinti galima remiantis šalių, paminėtų knygoje, pavadinimais. Jie atitinka I tūkstantmečio pirmąjį ketvirtį pr. m. e [4]. Pavyzdžiui, miestas Ūras minimas kaip priklausantis Chaldėjų karalystei, o “pažadėtosios žemės” ribos sutampa su Judėjos teritorija, kuri buvo karaliaus Saliamono valdymo metu, X amžiuje pr. m. e. Ne vieną kartą Pradžios knygoje užsimenama apie patriarchų naudojamus kupranugarius, kurie Palestinoje buvo prijaukinti ne anksčiau kaip XIV-XIII amžiuje pr. m. e. [3].
Dabar peržiūrėkime kokių liudijimų apie žydų protėvius galima rasti kituose šaltiniuose. II tūkstantmetyje pr. m. e.
Artimuosiuose Rytuose egzistavo šalis Mari. Tarp Mosulo ir Damasko yra kalva, arabų vadinama Tel-Hariri. Prancūzų archeologas Andre Puaro kalvos kasinėjimo metu netyčia rado statulėlę su užrašu: “Aš Lami-Mari Mari karalius…”. Jis susidomėjo ir greitai atkasė karališko, babiloniečių XVII amžiuje pr. m. e. sudeginto dvaro liekanas. Dvare jis rado gausius karališkuosius archyvus. Kai kurių miestų - šalių ir Mari tautų pavadinimų palyginimas su Abraomo giminaičių vardais sukūrė tokį paveikslą [4]:
Tai yra patriarchai galbūt buvo ne žmonės, o tautos ar miestai, kilę vienas iš kito (ivrite, tarp kitko, žmonių ir tautų vardai rašomi vienodai). Šios hipotezės patvirtinimą galime rasti Karnako mieste esančios stelos užraše, datuojamame XV amžiaus pr. m. e. pradžioje. Egipto faraonas Tutmosis III, liepęs pastatyti stelą, joje iškalė, kad Palestinoje užkariavo dvi vietoves: Josef-elį ir Jakob-elį. Kaip patriarchų žmonos, greičiausiai buvo vietovės, esančios jų pavaldume. Žiūrint iš šios perspektyvos, biblinė Pradžios knyga suteikia mums unikalią istorinę medžiagą apie senovės tautų tarpusavio santykių charakterį (pavyzdžiui, Egiptas tapo Kretos tėvu). “Geneologijos knyga” smulkiai nurodo, kokios tautos, esančios nuo Ispanijos krantų iki Irano (galbūt Indijos) ir kokiais ryšiais susiję su Abraomo, Jokūbo, Ezavo gentimis [4].
Pradžios knygoje aprašyta Juozapo kelionė į Egiptą ir jo laimingas gyvenimas ten 110 metų laikotarpyje su reikšmingais paaukštinimais iki faraono sosto labai panaši į senovės Egipto kronikose aprašomą Hiksų genties, valdžiusios Egiptą taip pat apie 110 metų (1650 - 1540 metais pr. m. e. [13]), invaziją. Miestas Avaris, kuriame Juozapas iškilo faraono dvare, taip pat Hiksų valdymo metu, buvo Egipto sostinė. Įmanoma, kad Juozapas ir Hiksai buvo ta pati gentis. Kraštutiniu atveju galima tvirtinti, kad realus žmogus Juozapas niekaip negalėjo prie Egipto faraono užimti svarbaus vadovaujančiojo posto, nes prie šalies valdymo tuo metu užsieniečiai nebuvo prileidžiami. Egiptiečiai, kas jiems labai nebūdinga, neišsaugojo jokių šį periodą apimančių raštiškų liudijimų, lyg būtų norėję ištrinti ateivių viešpatavimą iš savo atminties [3]. Analogiški reiškiniai stebimi ir Pradžios knygoje. Faraono, tiek malonių suteikusio Juozapui, vardas buvo užmirštas. Biblijos knygoms tai visiškai nebūdinga. Asmenų, veikusių kartu ar padėjusių žydams, vardai minimi visada!
1. 6. ANALIZĖ
Taigi reziumuojame viską, kas buvo pirmiau išsakyta. Žydų protėvių tauta, kurią pagal legendą Mozė sutiko Egipte, greičiausiai ten atkeliavo iš Tarpupio (Mesopotamija) ir su savimi atsinešė savo rankraščius - geneologiją. Žydų protėviai garbino šventąsias knygas ir Šumerų bei Babiloniečių šventes, taip pat kai kuriuos Babilono karaliaus Hamurabio įsakymus. Daugelis tyrėjų, pavyzdžiui, I. Š. Šifmanas [3] teigia, kad jie turi panašumų. Pavyzdžiui:
Daugiaamžio vystymosi eigoje, judėjų religija bei šumerų legendos ir papročiai buvo stipriai pakeisti, apdirbti literatūriškai nauju stiliumi. Po išėjimo iš Egipto žydai neišliko viena tauta, o tapo genties, apjungusios ugaritiečius ir kitas gentis sąjunga. Apie vieną iš tokių sąjungų su Gibeono miesto gyventojais pasakoja Jozuės knyga (Joz 9). Apie kitą užsimena Ezechielio knyga (Ez 37). Toks susijungimas įvyko būtent po žydų išėjimo iš Egipto, o ne iki jo, taip kaip 600 šeimų - tai labai mažai kaip vienai tautai. Taip pat “Abraomo šeimos gyvenimo knyga” ugaritiečių nevadina jokiu vardu. Po Pradžios knygos sekanti Išėjimo knyga taip pat kalba apie žydus Egipte, kaip apie vieną tautą. Santykinai vėlesnio žydų ir kitų tautų susijungimo faktu galima laikyti ir du skirtingus pasaulio sutvėrimo aprašymus, ir du skirtingus aukščiausiosios dievybės vardus. Žydų religija ilgą laiką buvo politeistinė, jie garbino vietovių ir miestų dievus. Tarpupyje (Mesopotamija) ir Palestinoje kiekviena tauta turėjo savo dievą globėją. Jahvė, sprendžiant iš tolimesnių Penkiaknygės užuominų, buvo žydų genties dievybe.
To pasekoje žyniai, monoteizmo kūrėjai, apjungė visus dievus į Jahvę, atitinkamai pakeisdami šumerų mitus ir legendas.
Prielaida apie tai, kad Jahvė buvo žydų globėjas, leidžia iškelti dar vieną hipotezę. Greičiausiai neatskiriama įstojimo į žydų gentį sąlyga buvo Jahvės viršaus pripažinimas prieš savo dievus ir perėjimas prie jo globos. Po to, žinoma, ateiviai nustojo save laikyti atskira tauta. Biblijoje išvardijami 12 izraelio giminių. Matyt tiek sąjungoje buvo genčių.
2. KNYGA SHEMOT (IŠĖJIMO KNYGA)
Išėjimo knyga sąlyginai gali būti suskirstyta į keletą dalių:
- 1-15 skyriuose pasakojimas apie tai, kaip Mozė išvedė tautą iš Egipto.
- 16-18 skyriuose aprašytas tautos klajojimas Sinajaus dykumoje.
- 19-23 skyriuose įstatymų nuostatos.
- 24-30 skyriuose Sandoros Padengtės įrengimas.
- 31 - 34 skyriai pasakomieji - teisėkūros fragmentai.
- Likusi dalis vėl skirta Sandoros Padengtės įrengimui.
Tikriausiai toks struktūros suskaldymas atsirado iš trijų knygų apjungimo. Sąlyginai jas toliau vadinsime taip:
1. “Žydų iš Egipto išėjimo knyga”.
2. “Įstatymų knyga”.
3. “Sandoros Padengtės įrengimo knyga”.
Kaip galėjo atsirasti būtent tokia sudėtinga ir labai sunki skaitymui teksto struktūra?
Dievo tarnystės metu tokie dideli fragmentai vienu metu neskaitomi, taip pat daug lengviau yra sukurti nuorodų sistemą, negu radikaliai performuoti visą raštą. Juk šitame procese gali atsirasti visokių klaidų.
Išmėtyti žydų rankraščius į puslapius, o paskui neteisingai surinkti - neįmanoma. Jie yra ilgi, nepertraukiami pergamento ritinėliai.
Tačiau įmanoma, kad po Mozės mirties, kažkas užsimanė jo mokymus pakoreguoti į jam reikalingą pusę ir dėl to specialiai perdėliojo knygos dalis, nežymiai tarp jų įterpdamas savo asmenines. Tokiai užduočiai sumaišyti fragmentai - labai puikiai tinka.
Turint kitų tikslų autorius galėjo prijungti savo knygas gale po savo vardu, kaip tai darė daugelis judaizmo pranašų.
Dėl žydų išvykimo iš Egipto fakto tikrumo, mokslininkas I. Š. Šifmanas pateikė tokį argumentą: patys žydai (pagrindinis veikėjas) vaidina antraeilį vaidmenį istorijoje. Mituose ir legendose tokie reiškiniai yra itin reti. Vadinasi, yra labai tikėtina, kad tokia istorija buvo [3].
Pirmoje logikos linijoje atkreipia dėmesį šie paslaptingi reiškiniai:
- Visus fizinius aktus beveik visada atlieka tik vienas Mozė;
- Visus teorinius - pora: Mozė ir Aaronas.
Į pasakojimą Išėjimo knygoje Aaronas patenka sekančiu būdu: „Ar tu neturi brolio, levito Aarono? Aš žinau, jis iškalbus. Kaip tik dabar jis ateina tavęs pasitikti. Tave pamačius, džiaugsis jo širdis. Tu kalbėsi jam ir dėsi žodžius į jo lūpas, o aš būsiu su tavo lūpomis ir su jo lūpomis, pamokysiu judu ką daryti. Iš tikrųjų jis žmonėms kalbės už tave: jis bus tau kaip lūpos, o tu jam būsi kaip Dievas“ (Iš 4:14-16).
Pastebėkime, kad išsireiškimas “o tu jam būsi kaip Dievas” nurodo būtent tokią informacijos perdavimo tvarką. Tai yra Aaronas buvo Mozės pranašu, o Jahvės dvasia jame pasireikšdavo kaip galimybė kalbėti nuo Mozės.
Nedidelėje gentyje tokia konstrukcija atrodo labai keista. Juk kiekvienas žydas galėjo tiesiogiai paklausti Mozės. Juolab, kad biblijoje nėra liudijimo apie tai, kad Mozė nenorėjo arba negalėjo kalbėti su savo liaudimi. Tik didelėse šalyse atsiranda reali būtinybė žyniams arba valdovams kreiptis į liaudį per tarpininkus.
Paradoksas greičiausiai išsprendžiamas sekančiai: po keleto šimtmečių po Mozės mirties, pas žydus atėjo kažkoks Aaronas ir pasakė, kad jis pranašas, kalbantis nuo Mozės. Aaronas atliko įtikinamus “ženklus” ir tokiu būdu tapo dvasiniu tautos lyderiu. Su pasaulietine galia jis nekonfliktavo, o egzistavo lygiagrečiai. Vėliau Aaronas perdavė savo funkcijas sūnui, o tas - savo sūnui ir taip toliau (žr. Jozuės knygą)… Tai yra įkūrė žynių dinastiją.
Vėliau, kad Aarono dieviškasis įkvėpimas būtų patvirtintas atitinkamu būdu, buvo pakoreguotos šventosios knygos taip, kad Aaronas tapo Mozės broliu.
Dėl šventųjų knygų koregavimo laiko galima tvirtinti, kad jis įvyko ne anksčiau kaip po 5 - 6 kartų po Aarono mirties, tai yra po 200 - 300 metų, kai jau mažai kas prisiminė tikslią Aarono geneologiją.
2. 1. "ŽYDŲ IŠĖJIMO IŠ EGIPTO KNYGA"
2. 1. 1. MOZĖ
Kai kurios semitų gentys XIV amžiuje pr. m. e. buvo klajoklės ir užsiimdavo gyvulininkyste. Jos gyveno Palestinoje, Tarpupyje (Mesopotamijoje) ir Sinajaus pusiasalyje. Bado metu pas faraoną prašydavo leidimo ir su savo bandomis atkeliaudavo į Egipto ganyklas. Egipto ganyklos galėdavo išmaitinti nedidelį tokių žmonių skaičių. Pagal Išėjimo knygą, Mozė iš šalies išvedė 600 “elimų”, kas reiškia ir “tūkstančių” ir “šeimų”. Tradicinis vertimo variantas yra “tūkstantis”, bet jis nepanašus į tiesą, nes kartu su žmonomis ir vaikais (visada skaičiuodavo tik vyrus) gaunasi, kad Mozė išvedė apie 2 100 000 žmonių. Tai daug daugiau, negu gali išmaitinti visas Sinajaus pusiasalis. O armijų iš 600 tūkstančių tuo metu nebuvo net ir pačiose didžiausiose šalyse [4]. Variantas “šeima” - priešingai, patvirtinamas tuo, kad Egipte pas žydus buvo tik dvi pribuvėjos (Iš 1:15).
Šioje šviesoje labai keistai atrodo biblinis konflikto tarp faraono ir žydų aprašymas. Kažin ar valdovas norėtų tokio mažo grobio ir dėl to sulaužytų savo paties duotą leidimą lankyti jo šalį. Kodėl tai buvo reikalinga, jeigu beveik kiekvienas karo žygis į Artimuosius Rytus leido į Egiptą atsivesti tūkstančius vergų?
Pabandykime surasti šios paradoksalios situacijos paaiškinimų.
Sprendžiant pagal Mozės veiksmus, jis buvo pakankamai intelektualiai ir dvasiškai išsivystęs žmogus. Ne kiekvienas sugebėtų atsistoti liaudies priešakyje, suteikti jai įstatymus, iš žmonių, pripratusių klausyti faraono, sukurti armiją ir sukurti savivaldos sistemą ateičiai.
Egipte toks žmogus pagal vietinius papročius turėjo teisę sau reikalauti kokių nors aukštų pareigų žynių kastoje. Tam buvo būtina įrodyti savo sugebėjimus, tai yra praeiti sunkius išbandymus, panašius į indiškąjį jogos meną.
Pagal senovinius Egipto tekstus, kandidatas į aukščiausiojo žynio postą turėjo parą pragulėti sarkofage su karštu aliejumi ir išlikti gyvu. Jogai gali keletui parų pereiti į komos būseną ir nejausti skausmo.
Į Egipto karo kastą iš šono papulti buvo neįmanoma, o jeigu tikėti Išėjimo knygos tvirtinimu, Mozė buvo laikomas kunigaikščiu ir karinį statusą jis jau ir taip turėjo.
Taigi padarykim prielaidą, kad Mozė panoro įgyti aukštą dvasinį statusą. Matyt jam, nežiūrint į tai, kad jis sėkmingai praėjo egzaminus, tai buvo neleista. Apie tokios situacijos galimybę galima padaryti išvadą remiantis Išėjimo knygoje esančiu epizodu, kai Mozė kovojo su žyniais lazdų pavertimo į gyvates mene ir čia jiems nenusileido.
Šioje vietoje norisi pastebėti, kad iš vienos pusės, pats faktas, kad tokios varžybos dėl tam tikros padėties arba tos padėties patvirtinimo judėjų tikėjime visiškai nereikalingos. Jeigu varžybas būtų laimėję žyniai, vis tiek tai nebūtų joks argumentas, kad sulaikytų žydus Egipte. Juk Mozės pergalė nebuvo faraono iškelta sąlyga, kad Mozės gentis bus paleista. Shemot knygoje tokie faktai tikrai būtų nurodyti.
Taigi tarkime, kad Mozė Egipte vykdė asmenines užduotis. Tada išeina, kad semitų gentis jis sutiko greičiausiai po savo bandymų (jeigu Mozei būtų pasisekę, tai jis liktų Egipte).
Kodėl klajokių gentys buvo reikalingos pranašui? Sprendžiant pagal tai, kad Mozė 40 metų būsimuosius žydus vedžiojo po Sinajaus dykumą ir, vykdant grobikiškus karavanų puolimus, juos treniravo kaip karių tautą, pranašas ruošėsi rimtai ir ilgai kariauti.
Tarp kitko, pats faktas kalba apie tai, kad Mozė realiai egzistavo ir nebuvo išgalvotas personažas.
Pagal Bibliją Mozė nespėjo įgyvendinti savo karinių planų ir prieš savo mirtį su savo liaudimi sudarė tam tikrą sutartį (Sandorą) [1].
Apie Sandoros turinį, Biblija daug kartų paminėdama tik patį jos sudarymo faktą, tyli! Ne visiškai aišku, kodėl iš viso Mozei buvo reikalingas kažkoks susitarimas?
Galimas toks paaiškinimas: pranašui reikėjo karalystės ne tiek sau asmeniškai, kiek kažkokiai super užduočiai įvykdyti. Jo liaudis, pagal Jozuės, Teisėjų ir Metraščių knygas beveik visada buvo užgrobimo karų būsenoje. Pagal tuos pačius šaltinius, pirmaisiais šimtmečiais po žydų atėjimo į Palestiną, užduotis plėsti savo valdas buvo žydams pati svarbiausia.
Jeigu Mozė siekė užgrobimų kaip įprastas valdovas, tai jis pilnai galėjo apsieiti ir be naujos ideologijos, ir be naujo tikėjimo. Pakaktų tiesiog sukurti stiprią armiją. Bet jeigu žmonės kovojo dievo vardu (tai yra kažkokios idėjos įkūnytos dievybėje), tai logiška daryti išvadą, kad galutinė Mozės užduotis buvo savo karalystėje įdiegti “teisingą” tvarką, “dievo įstatymą” (reikalui esant panaudojant ir ginklus).
Jeigu pranašas troško tolimesnio savo didžiosios idėjos įgyvendinimo, tokiu atveju, jo priešmirtinė sutartis su žydais iš tiesų buvo būtina.
2. 1. 2. LEGENDOS APIE MOZĘ
2. 1. 2. 1. GIMIMIAS
Per sekančius šimtmečius Mozės asmenybė liaudies sąmonėje pavirto į nacionalinio herojaus paveikslą. Žydai prisimindavo astrologinius pranašo gimimo požymius ir kiekvieną kartą jiems pasikartojant, laukdavo jo sekančio įsikūnijimo iki XVII mūsų eros amžiaus [13].
Iš lūpų į lūpas judėjai perduodavo, kad Mozė gimė likus 2 dienoms iki trigubo dviejų pačių ryškiausių planetų Jupiterio ir Saturno susijungimo, įvykstančio apytikriai kartą per 800 metų.
Mozės atėjimo laukimas rodo, kad judėjai per 16 šimtmečių tikėjo sielų persikūnijimu (kaip ir dabar tiki ezoterinio judaizmo tikėjimo atstovai), ir kad jų tikėjimo dogmų nustatymo procesas, greičiausiai, nebuvo pilnai užbaigtas iki XII mūsų eros amžiaus.
Pranašo įvaizdis tolesniuose amžiuose buvo apsuptas visu mitų ir legendų kompleksu. Viena iš jų pasakoja apie tai, kaip Mozės motina slapta paguldė kūdikį į lopšį, užtepė dureles ir paleido plaukti ramia upe. Lopšį pagavo faraono duktė ir įsisūnijo kūdikį. Ši legenda apie kūdikį labai panaši į Akado karaliaus Sargono I (2370 metai pr. m .e), gyvenusio tūkstančiu metų anksčiau Mozės. Štai ką Sargonas apie save rašė:
“Aš, Sargonas, galingas karalius, Akado karalius. Mano motina buvo neturtinga, savo tėvo aš nežinojau, mano tėvo brolis gyvena kalnuose. Mano miestas Azupiranu, įsikūręs ant Eufrato kranto. Pradėjo mane mano neturtinga motina, slapta mane pagimdė, paguldė mane į dėžę iš nendrių, užlipdė dureles asfaltu ir paleido mane pasroviui, srovė buvo nestipri” [6].
Pastebėtina, kad karalių gimimo ir jų paleidimas dėžėse arba krepšiuose upe, egzistavo ir kitų Mesopotamijos ir Viduržemio jūros tautų legendose. Pas romėnus taip buvo pasakojime apie Romulą ir Remą [3]. Įmanoma, kad čia mes stebime kartais pasitaikančius reiškinius istorijoje: daug senesnių veikėjų, kurių jau niekas neprisimena, įvaizdžių apjungimą su daug vėlesniais.
Prieštaravimas apie slaptą gimimą Išėjimo knygoje (Iš 6:16-20) praneša, kad Mozės ir jo brolio Aarono tėvu (matyt plaukusio kitame krepšyje) buvo levitas Amramas, seneliu - Kehatas, o proseneliu - pats Levis - levitų genties pradininkas. Tai yra berniukas žinojo senelio ir prosenelio vardus, bet ne motinos vardą!
Tekstas labai rimtai informuoja, kad tik pagimdžiusi jį motina ėjo krantu sekdama lopšį. Bet kokia pagimdžiusi motina žino kaip tai yra sunku! Tai ne paprasčiausiai sunku, tai praktiškai neįmanoma!
O tie, kas savo akimis matė Nilo krantus, pastebės, kad toli per dumblėtus krantus, apaugusius nendrėmis ji praeiti negalėtų.
Tai yra arba “slaptas” gimimas turėjo įvykti pačioje sostinėje prie pat dvaro sienų, niekaip ne toliau, arba šį kliedesį sukūrė vyras, kuris labai prastai suvokė vaikų gimimo procesą. Tarp kitko, būtent tokiais buvo vėlesniųjų epochų levito šventikai.
2. 1. 2. 2. EGIPTO BAUSMĖS
Mozės buvimo Egipte metu, Jahvė, pagal Bibliją, sukūrė keletą stebuklų. Jų skaičiuje 10 negandų (bausmių), atsiųstų Egiptui nubausti už faraono atsisakymą paleisti žydus. Negandos yra šios:
1. Nilas pasrūva krauju.
2. Egipto žemę užplūsta daugybė varlių.
3. Užplūsta gausybė parazitų.
4. Egipto žemė užtvindoma musėmis (nuo jų ir 5 ir 6 negandos).
5. Dvesia naminiai gyvuliai.
6. Egipto gyventojus užplūsta baisios šunvotės.
7. Dievas pasiunčia krušą ir liepsną (sunaikinami pasėliai).
8. Užplūsta skėrių gausybė (sunaikina viską, kas auga).
9. 3 dienas Egiptą gaubia tamsa, niekas negali pajudėti iš vietos.
10. Išmiršta visi pirmagimiai.
Po šių bausmių žydai, išeidami, apgaule iš egiptiečių išprašė aukso ir sidabro, juos apvogdami. Faraonas su kariuomene vijosi juos, bet žydai perėjo jūrą, o virš faraono karių vandenys susiliejo ir visi žuvo. Taip pasakojama padavime.
(bus daugiau)
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. От бытия до откровения. Пятикнижие Моисеево //пер., введ., и коммент. И.Ш. Шифмана. - М.: Республика, 1993.
2. Библия. Протестантский перевод. Хельсинки 1997
3. И. Ш. Шифман Ветхий завет и его мир. М.: Политиздат 1987
4. З. Косидовский Библейские сказания М. 1969.
5. А. И. Немировский Мифы и легенды древней Месопотамии М.:1994
6. М. С.Беленький Иудаизм М.: Политиздат 1974
7. А. Штайнзальц Роза о 13 лепестках М.:1989
8. Сборник “Шатер над которым облако” //сост. Г. Розенталь М. 1990г.
9. К Бальмонт перевод “Сказания об Ут-Напиштиме” М.:1992
10. А.Ф. Окулов Научный атеизм М.: 1976
11. С. М. Пилкингтон Иудаизм М.: Фаир Пресс 1999
12. С. М. Дубнов Краткая история евреев Рост-на Дону:”Феникс” 1997
13. Г. Гече Библейские истории М.: Политиздат 1989
14. И. Т. Сазерленд “Библия, ее происхождение, развитие и отличительные свойства” пер. с англ. М.: “Посредник” 1908. (2-е изд. под назв. “Священные книги в свете науки” Гомель: “Гомельский рабочий” 1925.
15. В. Н. Мышцынъ Толковая Библiя или комментарiй на все книги Св. Писанiя Ветхаго и Новаго Завета Петербургъ. 1908.
Informacijos šaltiniai: Каменев Д. А., lah.ru, pixabay.com nuotr., bliskiwschod.pl nuotr., rushist.com nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą