Žmogaus gyvenimas kartais supina keisčiausias paslaptis, kurios tyko pačiuose ramiausiuose užkaboriuose.
Viskas prasidėjo vieną naktį, kai Tadas pabudo iš miego visas šlapias nuo prakaito, akys išsiplėtusios iš siaubo. Jis tvirtino matęs košmarą, tačiau nenorėjo pasakoti, kas ten nutiko.
Gabrielė stengėsi jį nuraminti, bet Tadas tapo vis labiau atsiskyręs, atrodė, kad jo mintyse sukasi kažkas nepaaiškinamo. Jo akyse dažnai atsirasdavo tamsa, kurios Gabrielė niekada anksčiau nepastebėjo.
Vieną vakarą, kai Tadas jau buvo nuėjęs miegoti, Gabrielė pastebėjo, kad jo akys keistai spindi tamsoje. Tarsi kažkokia paslaptinga šviesa būtų užsižiebusi viduje. Ji nedrįso apie tai kalbėti, bet jausmas, kad kažkas negerai, buvo per stiprus, kad ignoruotų.
***
Dienos bėgo, ir keistenybės tik augo. Vieną dieną Gabrielė rado Tadą keistai apsirengusį – jis vilkėjo senovinį apsiaustą, kuris kabojo palėpėje ir atrodė, kad buvo nešiotas dešimtmečius. Kai ji paklausė, ką jis daro, Tadas tik paslaptingai nusišypsojo ir pratarė: „Tai prisiminimai iš praeities.“ Gabrielė suglumo, bet nusprendė neiškelti dar daugiau klausimų.
Nepaisant šių keistenybių, jų meilė išliko stipri. Bet Gabrielė jautė, kad jų namuose kažkas yra ne taip. Vieną naktį, kai Tadas buvo išvykęs darbo reikalais, ji girdėjo keistus garsus – šnabždesius ir tarsi žingsnius, nors namuose nieko kito nebuvo. Gabrielė pakilo iš lovos ir ėmė klaidžioti po namus, ieškodama šaltinio tų garsų. Ji atsidūrė palėpėje, kurioje niekada anksčiau nebebuvo ieškojusi ko nors ypatingo.
***
Palėpėje ji rado seną, dulkėtą veidrodį. Tarsi kažkokia nežinoma jėga Gabrielę traukė prie jo. Ji palietė šaltą paviršių ir staiga išvydo viziją – Tadas stovėjo veidrodyje, apsuptas šešėlių, kurie apgaubė jo kūną ir tarsi kalbėjo su juo. Jų žodžiai buvo nesuprantami, bet Gabrielė jautė šaltį, kuris skverbėsi giliai į jos sielą.
Ši vizija privertė ją atsitraukti. Ji puolė žemyn į miegamąjį ir visą naktį praleido budėdama, laukdama, kol Tadas sugrįš. Kitą rytą, kai Tadas grįžo namo, jo veidas buvo išblyškęs, akys dar labiau tuščios. Gabrielė norėjo jį apklausti apie tai, ką matė, bet nežinojo, kaip pradėti.
Dienomis Tadas tapo vis labiau neramus. Jis vis dažniau dingdavo naktimis, sakydamas, kad turi neatidėliotinų reikalų, bet Gabrielė suprato, kad jis nebuvo tiesus su ja. Vieną naktį, kai Tadas vėl išėjo, ji nusprendė pasekti jį. Ji apsirengė ir tyliai išėjo į tamsą. Jos širdis daužėsi, bet ji žinojo, kad turi išsiaiškinti tiesą.
***
Ji sekė Tadą iki apleisto namo miesto pakraštyje. Tadas įėjo į vidų, o Gabrielė stebėjo jį pro išdaužtą langą. Ji matė, kaip Tadas priartėjo prie senos, dulkinos knygos, atidengė ją ir pradėjo skaityti garsiai keistus, nežinomus žodžius. Staiga kambaryje pasigirdo šnabždesiai, o šešėliai ėmė suktis aplink jį. Gabrielė sustingo iš siaubo.
Šešėliai ėmė formuotis į žmogaus pavidalą, ir Gabrielė išvydo baisų vaizdą – Tadas buvo apsuptas tamsios būtybės, kurios akys degė raudonai. Būtybė kalbėjo su juo, tarsi vadovaudama jam. Gabrielė negalėjo patikėti tuo, ką matė, bet suprato, kad Tadas nėra vienas. Jis buvo apsėstas šios tamsios jėgos.
Grįžusi namo, Gabrielė bandė rasti atsakymą. Ji iškapstė senus namo dokumentus ir sužinojo, kad jų namas kadaise priklausė burtininkui, kuris užsiėmė tamsiomis jėgomis. Tadas rado vieną iš senų burtininko knygų ir per neatsargumą išlaisvino būtybę, kuri jį apsėdo. Dabar ši tamsa bandė užvaldyti Tadą ir jų gyvenimą.
***
Gabrielė suprato, kad ji turi išlaisvinti Tadą. Ji grįžo į palėpę ir, ieškodama tarp senų daiktų, rado senovinę apsaugos relikviją. Su ja ji išėjo į naktį ir grįžo į apleistą namą. Ten ji susidūrė su Tadu, kuris jau buvo beveik praradęs žmogiškumą, jo akys buvo užtemdytos šešėlių.Gabrielė, drąsiai stovėdama prieš tamsą, pakėlė relikviją ir pradėjo kalbėti maldą, kurią rado senoje knygoje. Šešėliai ėmė trauktis, o Tadas ėmė virpėti, tarsi kovodamas su savimi. Po ilgos ir siaubingos kovos, tamsa galiausiai traukėsi, palikdama Tadą be sąmonės ant grindų.
***
Ryte, kai Tadas prabudo, jo akyse buvo aiškumas. Jis prisiglaudė prie Gabrielės ir ašaromis užliejo jos pečius, dėkodamas už tai, kad ji jį išgelbėjo. Jie nusprendė palikti šį prakeiktą namą ir pradėti naują gyvenimą kitur, toliau nuo visų tamsos ženklų.
Gabrielė ir Tadas suprato, kad jų meilė yra stipresnė už bet kokią tamsą, ir jie buvo pasirengę kovoti už savo laimę. Jie išvyko į naują gyvenimo etapą, tikėdamiesi, kad tamsos jėgos niekada nebegrįš į jų gyvenimą.
***
Nors jų meilės istorija buvo paženklinta siaubingų išgyvenimų, jie žinojo, kad tik kartu jie gali nugalėti bet kokį pavojų. Tai buvo ne tik istorija apie meilę, bet ir apie drąsą bei pasiryžimą kovoti už tai, kas jiems svarbiausia.